Lapkrièio mënuo, kaip raðoma laiðke „Artumos“ skaitytojams, „neatsiejamai asocijuojasi su kapinëmis, þvakelëmis ir kaþkokiomis slaptomis mintimis þvarbioje tamsoje“. Tad ar ne pats metas, ðio laiðko bei kitø straipsniø þodþiais tariant, garsiai pasikalbëti: tai á kur mes vis dëlto einame, tai kaip viskas bus ten, Dievuje, kai regësime Já Veidas á veidà? O kita vertus, ar tikrai to trokðtame?..

Jei dangus yra didþioji mûsø svajonë, tai jà graþiausiai nusako þurnale kalbinami vaikai – kaip nuostabiai jie suvokia dangø: jis labai didelis, ten vietos visiems pakanka, viskas ten labai gerai, ten þmonës tiesiog bûna kartu...

Bet mes, gaila, jau ne vaikai, ir mûsø mintys – ar jos kada kyla taip aukðtai? Psichologë Zita, savo áþvalgomis atsiliepianti á kiekvienà „Artumos“ temà, sako, kad daþniausiai ne apie dangø svajojam, kai galvojam apie mirtá, – „mirties baimë yra ta nematoma aðis, apie kurià sukasi daugelio þmoniø gyvenimas“. Pasak psichologës, mirties baimë gali bûti labai stipri, dël jos kartais kyla dideliø psichologiniø problemø – gali net tekti kreiptis psichologinës pagalbos. O ir ði pagalba, regis, neámanoma be þmogaus þvilgsnio á egzistencinius klausimus – ne tik á santyká su savo Kûrëju, bet ir á savo realø gyvenimà: „Mirtis moko gyvenimo“, – tiksliai apibendrina ðio straipsnio paantraðtë.

Naujosios popieþiaus enciklikos Lumen fidei iðtrauka „Artumoje“ byloja: tikëjimo ðviesa, kurioje galime kitaip paþvelgti á savo ðeimas, tarpusavio santykius, apðvieèia visà krikðèionio gyvenimà, taigi ir – anapusiná. Ir ðiame gyvenime, kaip raðo „Artumos“ redakcijos kapelionas kunigas Artûras, mirtis krikðèionims yra ne taðkas, o tik kablelis.

Ir vis dëlto savo straipsniuose þurnalo autoriai svarsto ir dalijasi – tai kaip ten viskas bus? Jie sako – pasiekti dangø ámanoma, bet nepamirðta pridurti: mirtis kaip meilë – ji vis tiek iðliks slëpinys. Svarbiausia – trokðti Dangaus karalystës, ir jos norëti jau èia, þemëje, kaip kad norëjo ir dël jos dirbo palaimintasis Jurgis Matulaitis – ir ðiame numeryje „Artumos“ skaitytojai galës pasidþiaugti dar keliais atverstais jo Uþraðø puslapiais.

Neámanoma krikðèioniðkai kalbëti apie mirtá, neatimant iliuzijø ið tø, kurie puoselëja reinkarnacijø ar pan. lûkesèius. „Artuma“ nedviprasmiðkai teigia: esame sukurti ne daugybei gyvenimø þemëje, bet vienam ir amþinam gyvenimui. O jame laukia susitikimas su Dievu Veidas á veidà – ir tai bus nuostabiausias, didingiausias ávykis mûsø egzistencijoje!

Galimybæ iðvysti Dievo veidà ðiek tiek ankstëliau, gal net ðiandien – kai sutiksime varguolá, primena Lietuvos Caritas!

Trys numerio straipsniai – apie tuos, kuriems, kaip manome, dangus vis dëlto yra arèiausia... Tai apie vienuolius – tobulos meilës pavyzdþius Baþnyèios Mokyme ir... savo kaimynystëje. Apie ðv. Teresæ Avilietæ, savo mirties valandà tarusià: „laikas mums pasimatyti“. Ir autentiðki penkiø jaunø kunigø liudijimai apie kunigystæ kaime: kas tai – bausmë, kanèia ar... galimybë?

Tepalies skaitytojo ðirdá ir protà ir kur kas „þemiðkesnës“ lapkrièio „Artumos“ publikacijos. Èia raðoma apie demokratijos, valdþios centralizacijos ir biurokratijos pavojus ðeimos institutui, raginama aktyviau – ástatymais bei maldomis – ginti negimusià gyvybæ, rûpintis gera tëvyste, patariama, kaip auklëti judriuosius berniukus (pasirodo, jiems muðtis reikia!), atsakoma á klausimus, kaip tinkamai krikðèioniðkai palaidoti mirusiuosius ir pasimelsti uþ juos.

„Baþnyèios pulsà“ bandoma uþèiuopti jos ávykiø kronikose – juk ádomu, kà ðiandien veikia popieþius ir jo bendradarbiai, kuo alsuoja Baþnyèia Lietuvoje.

Andrejaus Rubliovo Kristaus Gelbëtojo, Vieðpaties Veido ikona „Artumos“ virðelyje genialiai apibendrina ir ðio numerio temà, ir primena besibaigianèius Tikëjimo metus. Juk jø pabaiga – tai ne pabaiga mûsø tikëjimui. Popieþius Pranciðkus minëtàjà enciklikà uþbaigianèioje maldoje primena: tikëjimo ðviesos turësime praðyti iki tol, kol ateis diena be pabaigos... O tuo tarpu – paskaitykime „Artumà“, kad dar arèiau þmoniø ir Dievo nugyventume ðá lapkritá!

Dalë GUDÞINSKIENË